2009 m. minėsime pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį.

Lietuvos vardą pirmą kartą, kaip rašytinis šaltinis, mini 1009 m. Rytų Vokietijos miesto Kvedlinburgo analai:

„1009 metais šventas Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijus, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių vasario 23 d. nukeliavo į dangų”.

Šv. Brunono istorija atskleidžia tokią lietuvių politinę organizaciją, kokios dar nerandame kitose baltų gentyse net ir XIII amžiuje.

Daugiau informacijos apie Lietuvos istorija>

Lietuvos demokratinė respublika

Lietuvos Respublikos Konstitucijos, priimtos 1992 m. 1 str. įtvirtinta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika”. 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimtoje Konstitucijoje šis straipsnis suformuluotas:

„Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika. Suvereninė Valstybės Valdžia priklauso Tautai.”
Respublika (lotyniškai res publica – viešas reikalas) – tai valstybė, kurioje suverenitetas priklauso tautai. Joje visos aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai įgaliojimus veikti gauna iš piliečių ir yra piliečiams atsakingos. Ši valdymo forma yra susijusi su demokratiniu politiniu režimu.
Įstatymus respublikoje priima tautos išrinkta atstovybė – parlamentas (atstovaujamoji įstatymų leidimo institucija), taip pat ir piliečiai tiesiogiai balsuodami.

Lietuvos istorija

Priešistorė

Prieš 10 000-9 000 metų nutirpus ledynui, iš kaimyninių vakarinių ir pietinių regionų dabartinės Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji gyventojai - medžiotojai bei žvejai. Tai yra vėlyvojo paleolito laikotarpis. Ankstesnių žmonių gyvenimo šiame regione pėdsakų nėra, nes, jei jų čia ir būta, visus ankstesnių gyventojų pėdsakus sunaikino paskutinis ledynmetis.

Ar pirmieji Lietuvos teritorijoje apsigyvenę žmonės gali būti siejami su baltų protėviais tarp archeologų ir istorikų nėra vieningos nuomonės. Teritorija, kurioje apsigyveno (ar susiformavo) baltai apėmė apie 800 000 km²: nuo Baltijos jūros iki Volgos ir Dniepro aukštupių. Pagal kai kuriuos skaičiavimus šioje teritorijoje galėjo gyventi apie 500 000 žmonių.

Naujojo akmens amžiaus Lietuvoje - neolito laikotarpiu 4800/4600-1700/1600 m. pr. m. e. (radiokarboninės datos) Lietuvos teritorijoje pasirodo keramika bei atkeliauja žemdirbystė ir gyvulininkystė, kurios pirmiausiai įsigali vakarinėje dalyje.

Žalvario amžius Lietuvoje prasideda XVI a. pr. m. e., kai pasirodo pirmieji bronziniai dirbiniai (kirviai, ietigaliai, peiliai, papuošalai, kardai) - iš pradžių importuoti iš Skandinavijos, Vakarų Europos ir dabartinės Rusijos pietų, vėliau gaminami ir vietoje.

Geležies amžius Lietuvoje pakeitęs žalvario, prasideda pirmo tūkstantmečio pr. m. e. viduryje ir trunka iki viduramžių.

Lietuvos valstybės susidarymas ir ankstyvoji istorija

Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1009 m. – Lietuva (lotyniška kilmininko forma Lituae, tad vardininkas turėjo būti Litua). XI a. žinios apie Lietuvą pasirodo ir Rusios metraščiuose. Juose Lietuva minima ir kaip Kijevo duoklininkė, tačiau istorikai abejoja ar duoklė mokėta reguliariai, ar tai tik rodo Kijevo Rusios pretenzijas į lietuvių žemes. Nuo XII a. lietuviai šaltiniuose jau minimi kaip rengiantys žygius į kaimynines šalis.

Pirmuoju valdovu, suvienijusiu Lietuvą ir sukūrusiu Lietuvos valstybę laikomas didysis kunigaikštis Mindaugas. 1251 m., siekdamas sustiprinti savo valdžią ir nutraukti konfliktą su Livonija, Mindaugas apsikrikštijo ir karūnavosi 1253 m. liepos 6 d. Karūnacijos vieta nežinoma, šaltiniuose minima tik, kad buvo karūnuotas Lietuvoje, pagal tai kai kurie istorikai nusprendė, kad pastovios sostinės Mindaugas neturėjo. Vėliau, apie 1260 m., Mindaugas šios karūnos atsisakė ir sugrįžo prie savo protėvių tikėjimo. Lietuva ir Mindaugu 1258 m. patyrė sunkų išbandymą – valstybė buvo siaubta Burundajaus vadovautų mongolų-totorių žiemos žygio metu. 1263 m. Mindaugą nužudė sūnėnas Treniota. Mindaugas buvo pirmasis ir vienintelis krikščioniškasis karalius Lietuvos istorijoje, nes po jo mirties Lietuva grįžo į pagonybę ir karaliaus titulas buvo prarastas.

Po Mindaugo nužudymo 1263 m., valstybėje kilo sumaištis, per kelerius metus nužudyti ar išvyti ketveri valdovai. Tik 1269 m. atkurtas valstybės stabilumas, į valdžią atėjus Kernavės kunigaikščiui Traideniui. Rašto šaltiniuose teigiama, jog Traidenis atkeršijo už Mindaugo sūnaus Vaišelgos nužudymą, taigi tikėtina, jog Traidenis ir Mindaugas buvo susieti giminystės ryšiais.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

XIV a. Lietuvos valstybė žymiai sustiprėjo ir išsiplėtė. Mongolų-totorių bei kryžiuočių antpuolių akivaizdoje prie Lietuvos, kurioje iškilo Vytenis, ieškodami išsigelbėjimo jungėsi Baltarusijos kunigaikščiai, mainais gavę autonomiją. Lietuvą labiausiai sustiprino Gediminaičių dinastija XIV-XV a. Kunigaikštis Gediminas gana žymiai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras). Jo sūnus Algirdas toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolis Kęstutis.

Lietuva į rytus plėtesi nuo pat valstybės susikūrimo. Tam palankias sąlygas sudarė tai, kad buvusi Kijevo Rusios teritorija buvo nusilpninta mongolų ir dalis susiskaldžiusi. Prie Lietuvos buvo prijungta visa dabartinės Baltarusijos teritorija, dabartinės Ukraina ir Vakarų Rusija. Algirdo ir Vytauto valdymo laikais Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą – pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o vėliau Lietuvos – Lenkijos valstybė reiškė pretenzijas į visas buvusios Kijevo Rusios žemes ir dėl Rusios vienijimo vaidmens XV-XVI a. konkuravo su Maskva.

Algirdo sūnus Jogaila 1386 m. apsikrikštijo ir tapo Lenkijos karaliumi. Dar iki krikšto 1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis, kuri padėjo pagrindus Lietuvos – Lenkijos unijai. 1387 m. Jogaila krikštijo lietuvius Vilniuje. Būtent šie metai laikomi oficialaus Lietuvos krikšto data, nes Mindaugui tikrai, o gal ir tariamai atsimetus nuo krikšto Lietuva vėl buvo laikyta pagoniška šalimi.

Nors krikštas gerokai sustiprino Lietuvos tarptautinę padėtį, bet dar iki pat Žalgirio mūšio (1410 m. liepos 15Kryžiuočių ir Livonijos (iki 1236 m. – Kalavijuočių) ordinų pretenzijos. d.) Lietuvos valstybingumui visąlaik grėsė

Jogailos pradėta personalinė Lietuvos – Lenkijos unija kelis kartus buvo iširusi, kai šias valstybes valdė atskiri valdovai, tačiau augančios Maskvos grėsmė vertė Lietuvos bajorus ieškoti paramos Lenkijoje. Formaliai valstybės į vieną bendravalstybinį vienetą buvo sujungtos 1569 m. Liublino unija.

Išmirus Gediminaičių dinastijai, Lenkijos ir Lietuvos valdovus pradėta rinkti iš visų norinčių kilmingų kandidatų. Labai sustiprėjo bajorų įtaka valstybei. Praktiškai jokie rimtesni sprendimai negalėjo būti priimami be bajorų Seimo sutikimo. Deja, pats Seimas dirbo labai neefektyviai – Seimuose buvo ilgai ginčijamasi ir triukšmaujama neesminiais klausimais, o vieningos nuomonės svarbiais valstybei klausimais paprastai nebūdavo prieinama. Nuo 1717 m. „Nebyliojo“ Seimo Abiejų Tautų Respublika akivaizdžiai pateko Rusijos įtakon.

XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje Lietuvos – Lenkijos valstybė persirito į savo saulėlydį. XVIII a. pradžioje vykęs Šiaurės karas parodė valstybės silpnumą ir labai išsekino kraštą, kuris nuolat buvo siaubiamas savos ir svetimų kariuomenių. Nukentėjo ir Lietuvos miestai – Vilnius keletą kartų buvo užimtas ir nusiaubtas rusų ir švedų.

Abiejų Tautų Respublikos padalijimai

XVIII a. viduryje Čartoriskiai bandė vykdyti valstybės reformas – buvo įsteigtos Karo ir Iždo komisijos, reformuotas Seimo ir seimelių darbas. Netiesiogiai panaikintas liberum veto. Šios reformos nepatiko Rusijai ir Prūsijai, kurios bijojo valstybės sustiprėjimo, todėl kitatikių teisių gynimo pretekstu jos pradėjo tiesiogiai kištis į valstybės reikalus. Dar 1764 m. Rusija su Prūsija susitarė palaikyti Abiejų Tautų Respublikoje anarchiją. 1767Radomo konfederacija, kuri buvo nukreipta prieš Čartoriskius ir reikalavo sulyginti kitatikių teises. 1768 m. Baro mieste susikūrė kita konfederacija, kovojusi prieš Rusijos įtaką. Baro konfederaciją palaikė Prancūzija ir netiesiogiai – Turkija. Tais pačiais metais prasidėjo Rusijos karas su Turkija. Pasibaigus Rusijos – Turkijos karui, Rusija vėl aktyviai ėmė kištis į Abiejų Tautų Respublikos reikalus. m. susikūrė Rusijos remiama

Nuolat silpstančią ir vidinių konfliktų varginamą šalį 1772 m. kaimyninės Rusija, Prūsija ir Austrija nutarė pasidalinti, atsiriekdamos po dalį valstybės teritorijos. Po pirmojo padalinimo sekė antrasis 1793 m. Apšviestoji visuomenės dalis bandė gelbėti valstybės likučius, vykdydami esmines reformas. Didelę įtaką reformų turiniui turėjo Amerikos ir Prancūzijos revoliucijų idėjos. 1775 m. Seimas papildė kardinalines teises. Bajorams buvo garantuoti dvarai, tarnybos, teisė visiškai valdyti valstiečius. Palikti laisvi karaliaus rinkimai, tačiau renkamas turėjo būti vietinis, sostas nepaveldimas. Seimo aktai skirstomi į politinius ir ekonominius, kurie gali būti priimami balsų dauguma.

Karaliui kontroliuoti sudaroma Nuolatinė Taryba, taip pat sudaroma Edukacinė komisija. Šios institucijos buvo bendros Lenkijai ir Lietuvai. Nuolatinė Taryba buvo vykdomosios valdžios institucija, vadovavo administracijai, teikė Seimui įstatymų projektus, vykdė įstatymus, siuntė pasiuntinius, siūlė karaliui po 3 kandidatus į valstybės postus. Karalius pirmininkavo Nuolatinės Tarybos posėdžiuose ir turėjo 1-2 balsus. Nuolatinę Tarybą sudarė 36 nariai, renkami Seimo dviems metams. Pusė jų buvo senatoriai, kita pusė – bajorų atstovai. Kiekvienas naujas seimas perrinkdavo 1/3 narių. Visus aktus pasirašinėjo karalius, senatorius ir tarybos maršalka. 1776 m. Nuolatinės Tarybos funkcijos praplėstos įtraukiant prievolių teisės aiškinimą, įstatymų vykdymo kontrolę, teisės aiškinimą.

1788 – 1792 m. veikė „Ketverių metų seimas“, kuris ruošė valstybės reformas ir naują valstybės konstituciją. 1791 m. gegužės 3 d. supaprastinta tvarka priimta Seimo konstitucija, pavadinta „Valdymo įstatymu“. Konstitucijai nepritarė reakcingi bajorai. Konstitucijoje buvo numatytos gyventojų luominės teisės ir pareigos bei valdžios sudarymo principai, pakeitę valstybės formą. Konstitucija garantavo bajorams visas privataus ir politinio gyvenimo teises ir prerogatyvas. Bajorų luomas apibrėžiamas kaip dvarininkų luomas.

Po trijų padalijimų 1772 – 1795 m. didžioji Lietuvos dalis pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Rusijai atiteko ir Vilnius, kuris tuo metu turėjo 25 000 gyventojų ir buvo vienas iš didžiausių imperijos miestų.

Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje

Praradusios nepriklausomybę Lietuvos istoriją XIX a. pradžioje sąlygojo carinės Rusijos ir imperiniais užmojais garsėjusios Prancūzijos politika. 1807 m. Napoleonas Bonapartas iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki 1815 m., kada atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis junginys dar buvo vadinamas kongresine karalyste, nes jo egzistavimas buvo pagrįstas Vienos kongreso nutarimais. Į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir po padalinimų Prūsijos kurį laiką valdyta Lietuvos Užnemunė. Taigi, nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje. Tačiau išliko gana dideli jų statuso skirtumai. Užnemunėje valstiečiams buvo anksčiausiai, palyginus su kitomis Lietuvos dalimis, suteikta asmens laisvė, čia rusifikacinė politika buvo silpnesnė. Iki Napoleono invazijos į Rusiją Lietuvos didikai ir bajorija tikėjosi, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vienokia ar kitokia forma bus atgaivinta Rusijos imperijos sudėtyje. Šios viltys žlugo kartu su Napoleono 1812 m. kampanija, kai Napoleoną bajorija sveikino kaip išvaduotoją. Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprinti rusifikacija.

XIX a. vyko net du plačius visuomenės sluoksnius apėmę sukilimai dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir unijos su Lenkija atgaivinimo, kurie buvo nukreipti ir prieš ekonominę priespaudą: 1831m. sukilimas, kuriame esminis vaidmuo teko bajorijai ir 1863–1864 m. sukilimas, palaikytas valstietijos. Abu sukilimai buvo numalšinti.
Jau XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė, t.y., civilizacijos lygį pasiekusi, kultūra. Prie rašytinės lietuvių kalbos, lietuvių filologijos, lietuvių grožinės literatūros ir lietuvių istoriografijos vystymo daug prisidėjo žemaičių lietuviškasis sąjūdis, kurio bene ryškiausia figūra buvo Simonas Daukantas, pirmasis suformulavęs naująjį tautiškumo supratimą, kur tautos esminiu skiriamuoju požymiu laikoma kalba. Žemaičių lietuviškojo sąjūdžio dalyviai nebuvo sukilimų priešininkai, veikiau jiems simpatizavo, nors jų pačių veiklos prioritetai buvo pirmiausia kultūriniai. Žemaičių lietuviškasis sąjūdis laikomas pirmuoju tautinio judėjimo etapu.

Po 1863-1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilica. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo M.Valančiaus bei J.Bielinio pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavo knygnešiai , vėliau susibūrę į keliolika organizacijų. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo stačiatikių bažnyčios protegavimas.

Tautinį išsivadavimo judėjimą, kuris buvo užgniaužtas numalšinus sukilimus, pratęsė jau ne žemaičių, o iš Suvalkijos valstiečių kilusi lietuviškoji inteligentija. Tautinio judėjimo atsigavimas išryškėjo su J. Basanavičiaus„Aušra“ (1883 – 1886 m.). Vėliau jos idėjas pratęsė kiti, kaip ir „Aušra“ dėl spaudos draudimo nelegaliai Lietuvoje platinti ir Prūsijoje spausdinti periodiniai leidiniai, ypač Vinco Kudirkos„Varpas“ (1889 – 1905 m.). pradėtas leisti laikraštis redaguotas liberalusis laikraštis

XIX a. 9-ame dešimtmetyje lietuvių tautinis sąjūdis palaipsniui vėl įžengė į politinės raidos stadiją. Pradedami formuluoti konkretūs politiniai tikslai. Vadovavimą tautiniam sąjūdžiui perima pasaulietinė inteligentija. Politinė priklausomybė Rusijos imperijai vertė tautinio sąjūdžio veikėjus akcentuoti savo tautinės grupės išskirtinumą ir tuo pagrindu reikalauti, kad etninės ribos sutaptų su politinėmis ribomis. 1904 m. carinė valdžia panaikino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą Lietuvoje, nes suprato jo neperspektyvumą. 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje susirinkęs lietuvių atstovų suvažiavimas – Didysis Vilniaus Seimas – paskelbė autonomijos reikalavimą.

Pirmasis pasaulinis karas

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, iki 1915 m. pabaigos Vokietija užėmė visą dabartinę Lietuvos teritoriją bei Kuršą. 1915m. Rusijos kariuomenė patyrusi pralaimėjimą pradėjo trauktis iš Lietuvos. Pramonės įmonės nutraukė darbą, nes trūko žaliavų. Netrukus svarbesnės įmonės, valdžios įstaigos, vidurinės mokyklos buvo pradėtos evakuoti į Rusijos gilumą. Apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų patys pasitraukė drauge su kariuomene arba buvo jos prievarta išvaryti. Pabėgėliai lietuviai didelėmis kolonijomis įsikūrė įvairiose Rusijos vietovėse, daugiausia Voroneže, Tambove, Jaroslavlyje, Petrograde, Maskvoje.

Vokiečių kariuomenės puolimas buvo sulaikytas 1915 m. rudenį Naručio ežero – Daugpilio miesto linijoje. Frontas čia išsilaikė iki 1917 m. Vokiečiai okupavo visą Lietuvą ir pradėjo šeimininkauti griežtomis karinėmis priemonėmis. Pasikeitė lietuvių nuotaikos dauguma ėmė ilgėtis sugrįžtant rusų, pradėjo vokiečių nekęsti ne tik dėl rekvizijų – priverstinių atlygintinų turto paėmimų, pyliavų – javų duoklės, kitų mokesčių, bet ir dėl to, kad vokiečių žandarai ir kitokie valdžios atstovai su vietos žmonėmis elgėsi labai išdidžiai. Lietuvių gyventojai buvo palenkti Rusijos pusėn.

Vokietija, užėmusi Lietuvą, turėjo ekonominių ir politinių tikslų: įsiviešpatavimas Baltijoje, įtakos stiprinimas Skandinavijoje, Rusijos atkirtimas nuo Baltijos jūros, Lietuvos, kaip žemės ūkio produktų šaltinio, išnaudojimas.

Visos okupuotos Rusijos imperijos sritys, išskyrus didžiąją lenkų gyvenamų žemių dalį, buvo sujungtos į Vyriausiojo vado Rytuose kraštą, trumpai vadinamą Oberostu. Čia visą valdžią turėjo Vokietijos Rytų fronto vadas. Valdžios aparatą centre ir vietose sudarė vokiečiai. Vietos gyventojai galėjo būti skiriami tik kaimo seniūnais.

Lietuvos politikos veikėjai Lietuvos ateities klausimus pradėjo svarstyti 1914 m. rudenį. Buvo bandoma nustatyti, ką Lietuva gali gauti iš karo. Dalis lietuvių veikėjų išreiškė lojalumą Rusijos imperijai, paskelbdami vadinamąją „Gintarinę deklaraciją“. Lietuvą okupavus Vokietijai, persiorientuota į ją.

1917 m. gruodžio mėnesį Lietuvos Taryba prašė Vokietijos pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, leisti steigti Berlyne Lietuvos atstovybę, kurti civilinę valdžią. 1917 m. gruodžio 11 d. buvo pasirašytas nepriklausomybės paskelbimo aktas, kuriame taip pat buvo numatyta glaudi Lietuvos ir Vokietijos sąjunga. Šis aktas sukėlė gyventojų pasipiktinimą, nes buvo suprastas kaip Lietuvos prijungimas prie Vokietijos. Smuko Lietuvos Tarybos prestižas.

Šalia nepriklausomybės idėjos buvo svarstomi ir kiti variantai:

* Lietuvos – Lenkijos valstybė;
* Kolaborantinė unija su Vokietija;
* Autonomija Rusijos sudėtyje.

Nepriklausoma Lietuvos valstybė 1918–1940 m.

Lietuvos vėliava 1918-1940 metais

1918 m. pradžioje, atsižvelgdama į gruodžio 11 d. akto patirtį, Lietuvos Taryba svarstė naujus Lietuvos ateities valstybingumo projektus. Sausio 8 d. buvo pristatytas naujo akto projektas, kuris pakartojo gruodžio 11 d. akto pirmąjį paragrafą. Dokumento pabaigoje buvo įrašyta pataisa apie Steigiamojo Seimo būtinybę.

Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d. 1918 m. kovo 23 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino Vokietija, tačiau gruodžio 11 d. akto pagrindu. 1918 m. Lietuvos Taryba pasivadina Lietuvos Valstybės Taryba. Pilną nepriklausomybę Lietuva išsikovojo tik po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare (1918 m. lapkritį). 1918 m. lapkričio 2 d. buvo priimta laikinoji Konstitucija, lapkričio 5 d. Valstybės Tarybos Prezidiumas Augustiną Voldemarą paskyrė ministru pirmininku, kuris 1918 m. lapkričio 11 d. sudarė pirmąją vyriausybę.

Į Valstybės Tarybą įėjo ir tautinės mažumos: žydai ir baltarusiai. Lenkai valstybės Tarybos veikloje dalyvauti atsisakė.

1918 m. gruodžio mėnesį į Lietuvą įsiveržė Raudonoji armija. Iki 1919 m. vasaros puolimas buvo sustabdytas ir bolševikai išstumti iš Lietuvos.

1919 m. balandžio 4 d. buvo priimta nauja laikinoji Konstitucija. Pagal šią Konstituciją įstatymų leidimas yra paskirstomas tarp Valstybės Tarybos ir Vyriausybės. Valstybės taryba yra principinė įstatymų leidimo ir sutarčių sudarymo institucija. Prezidentas turi teisę įstatymus leisti tarp Tarybos sesijų.

1919 m. rudenį Antantė nurodė Vokietijai išvesti iš Lietuvos kariuomenę, tačiau dalis vokiečių karių perėjo į bermontininkų gretas ir mėgino perimti Lietuvos teritoriją, tačiau Lietuvos savanorių ir kariuomenės buvo sumušti.

1919 m. pabaigoje po sėkmingų karinių operacijų Lietuvos kariuomenei atkovojus iš Raudonosios armijos Ukmergę, Panevėžį, Zarasus ir nubloškus priešą už Dauguvos, prasidėjo derybos su Rusija, kurios pasibaigė Lietuvai naudinga Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutartimi, pasirašyta Maskvoje 1920 m. liepos 12 d. pagal kurią rytinė Lietuvos siena ėjo per Maladečną, Lietuvai sugrąžintas Gardinas ir kitos etninės žemės. Lenkų kariuomenė apleido Vilnių pagal Antantės valstybių sutartį dėl taip vadinamosios Kerzono linijos. Lietuvos kariuomenė į Vilnių įžengė liepos 15 d. ir čia jau rado rusų armiją, besivijusią lenkus, kurie pripažindami liepos 12 d. taikos sutartį tarp Lietuvos ir Rusijos trimis etapais perleido Lietuvai jų okupuotą teritoriją.

1920 m. spalio 9 – spalio 10 d., grubiai pamindami tarptautinę teisę bei ką tik pasirašytą Suvalkų sutartį su Lenkija, Vilnių ir Vilniaus kraštą užėmė Želigovskio vadovaujami kariniai daliniai, kurie, nors slapta gaudami instrukcijas iš J. Pilsudskio, oficialiai skelbėsi Vilniaus krašto lenkų „sukilėliais“, ir paskelbė Vidurio LietuvosLietuvos laikinąja sostine, persikėlus vyriausybei, tapo Kaunas. valstybę, kuri vėliau prisijungė prie Lenkijos. Labiausiai kišosi lenkams palanki Prancūzija, kuri, prognozuodama Rusijos įtaką, darė spaudimą susijungti su Lenkija.

1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva priimta į Tautų Sąjungą, 1922 m. liepos mėn. JAV pripažino Lietuvą de jure. 1922 m. 08 01 priimta pirmoji nuolatinė konstitucija, kuri atspindėjo tuo metu Vakaruose vyravusias liberalizmo, individualizmo ir pliuralizmo vertybes.

1926 m. perversmas

Dėl sudėtingos vidaus ir užsienio politinės situacijos Steigiamojo Seimo sušaukimas buvo ilgai atidėliojamas. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas buvo išleistas 1919 m. lapkričio mėn. Patys rinkimai vyko 1920 m. balandžio 14-15 d., išrinkti 112 atstovų.

Iki Steigiamojo Seimo ir jame beveik visi politiniai veikėjai Lietuvoje sutarė, kad būsimoji Lietuvos santvarka bus demokratinė parlamentinė respublika, kas buvo įtvirtinta 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimtoje Konstitucijoje. Bendra šios Konstitucijos nustatyta valdžios sąranga buvo klasikinė parlamentinė, pagal tuometinės Prancūzijos pavyzdį. Įstatymų leidimo teisė suteikta išimtinai Seimui, kuriam buvo atsakingas ministrų kabinetas. Respublikos prezidentui buvo paliktos reprezentacinės funkcijos.

1923 m. Lietuvai, po inscenizuoto sukilimo pavyko prisijungti Klaipėdos kraštą su svarbiu jai uostu.

Iki 1926 m. vyriausybes sudarinėjo krikščionys demokratai su koalicinėmis partijomis. 1926 m., po vyriausybės krizės, vyriausybę sudarė liaudininkai ir socialdemokratai, kurių vyriausybė ėmė aktyviai veikti, sukeldama konfliktus su krikščionimis demokratais. Socialdemokratų vyrausybė stengėsi mažinti dvasininkijos įtaką ir atskirti valstybę nuo bažnyčios. Augančią įtampą didino ir atsinaujinę radikalų veiksmai, kai buvo panaikintas nuo nepriklausomybės kovų galiojusi karinė padėtis. Kontroversiškai vertintas ir Švietimo ministerijos leidimas įsikurti ir veikti naujoms 75 lenkų mokykloms.

1926 m. gruodžio 17 d. krikščionių demokratų remiami perversmininkai nuvertė teisėtai išrinktą valdžią.
Valstybės raida po 1926 m. ir autoritarizmo stiprėjimas

Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo valstybė nustojo būti demokratine, valstybinė valdžia vis labiau telkėsi Antano Smetonos, kuris buvo paskelbtas Valstybės Vadu, o gruodžio 19 d. išrinktas prezidentu, rankose. Seimo funkcijos buvo suvaržytos. Nors formaliai valstybinės institucijos išliko tos pačios, tačiau faktiškai jų įtaka pasikeitė, nes pagrindinių sprendimų priėmimas tapo Vyriausybės ir Prezidento prerogatyva. Gruodžio 27 d., bandant pateisinti perversmo būtinybę, už antivalstybinę veiklą, buvo sušaudyti 4 Lietuvos Komunistų partijos veikėjai (vadinamieji „keturi komunarai“).

Seimas 1927 m. balandžio 12 d. buvo paleistas ir iš naujo susirinko tik 1936 m. Tačiau šis Seimas tebuvo valdžios įrankis, o ne nepriklausoma institucija. Pagal 1936 m. gegužės 9 d. įstatymą, į Seimą kandidatus siūlė ne politinės partijos, bet apskričių ir miestų tarybos. A. Smetonos priimta 1938 m. gegužės 5 d. Konstitucija įteisino 1926 m. perversmą ir numatė, kad valstybei vadovauja prezidentas.

A. Smetonai priešiškos jėgos kelis kartus nesėkmingai bandė suorganizuoti valstybinius perversmus: (1927 m. birželį – valstiečiai liaudininkai, 1927 m. lapkritį – krikščionys demokratai ir 1934 m. birželio 7 d. – vadinamieji voldemarininkai). 1936 m. vasario 1 d. paskelbtas draugijų įstatymas suvaržė draugijų veikimo laisvę. 1934 m. buvo sudaryta Lietuvos, Latvijos ir Estijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis.

1926 – 1933 m. vyko didžiausia lietuvių emigracija daugiausia į JAV, Kanadą, Pietų Ameriką. 1931 m. Lietuvoje pasireiškia pasaulinė ekonominė krizė. 1935 m. vyko ūkininkų streikai Suvalkijoje ir Dzūkijoje, kuriuos Smetonos režimas prievarta nuslopino.

1938 m. konstitucijoje galutinai įtvirtintas autoritarinis valstybės pobūdis, joje net nepaminėta, kad valstybė yra demokratinė. Visos galios sutelkiamos prezidento rankose, ministrų ir Seimo funkcijos dar labiau susiaurėja. 1938 m. rugsėjo 14 d. A. Smetona išrenkamas prezidentu 7-rių metų kadencijai (rinkimai vykdyti pagal naująją konstituciją buvo nedemokratiniai). Autoritarizmo stiprinimas teisinamas kaip tautos vienijimas, siekiant atsispirti vidaus ir išorės jėgoms, kurios šiai idėjai buvo priešiškos. Seimo rinkimai nepastebimai vyko prižiūrint valstybės administracijai. Konstitucijoje aiškiai atsispindi autoritarizmo, tradicionalizmo, konservatizmo ir lietuviško bendruomeniškumo politinė ir socialinė mintis. 1938 m. konstitucija numato prievartinį darbą, o tai rodo griežtą režimo pobūdį.

Nuo 1935 m. Užsienio reikalų ministerija bandė vesti slaptas derybas su Lenkija Vilniaus klausimu. Lenkai jautė pranašumą, nes buvo pasirašę 1934 m. sutartį su Vokietija, o Lietuvos – Vokietijos santykiai buvo labai prasti. Lenkai nelinko daryti nuolaidų, o lietuviai negalėjo sutikti su Vilniaus pripažinimu Lenkijai. 1938 m. derybos nutrūko, 1938 m. kovo 11 d. Lenkija paskelbė Lietuvai notą su reikalavimu užmegzti diplomatinius santykius. Skubiai suformuotas Mirono kabinetas (J. Tūbelis buvo išvykęs) ultimatumą priėmė.

Nepaisant valstybinės valdžios telkimo vienose rankose, tarptautinė Lietuvos padėtis blogėjo. 1939 m. po Vokietijos ultimatumo Lietuvos vyriausybė sutiko perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai. 1939 m. kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio susitikime su Vokietijos užsienio reikalų ministru Ribentropu buvo pateiktas Lietuvai ultimatumas: arba Klaipėdos kraštas, arba vokiečių kariuomenė žengia į Lietuvą. Lietuvos vyriausybė ultimatumą priėmė kaip neišvengiamą ir neatremiamą blogybę. 1939 m. kovo 22 d. apie vidurnaktį, Ribentropo kabinete pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Vokietijos valstybės sutartis dėl Klaipėdos krašto perleidimo. Lietuva prarado uostą ir 1/3 pramonės. Iš Klaipėdos krašto buvo evakuota 18 000 žmonių. Opozicija kaltino prezidentą ir dėl kilusio visuomenės nepasitenkinimo buvo 1939 m. suformuotas „koalicinis“ Černiaus kabinetas, į kurį įtraukti du krikščionys demokratai ir du liaudininkai.
Ekonomikos raida

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva buvo agrarinė šalis. Industrializacijos lygis Lietuvoje buvo labai mažas. Pagrindiniai prekybos partneriai buvo Vokietija, Anglija, vėliau Tarybų Sąjunga. Prekybiniai ryšiai labai priklausė nuo politinių santykių, ypač su Vokietija. Taip Anglija tapo pagrindiniu prekybos partneriu po 1935 m., kai pablogėjo santykiai su Vokietija.

Antrojo pasaulinis karas ir nepriklausomybės praradimas

Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1d., nacistinei Vokietijai užpuolus Lietuvos kaimynę Lenkiją. Lietuva paskelbė neutralitetą, nors Vokietija siūlė Lietuvai atsiimti iš Lenkijos Vilnių. Nors 1939 m. rugsėjo 17 d., paskelbus dalinę mobilizaciją, surinkta 100 000 karių, spalio 2 d. kariuomenė demobilizuota. Ribentropui atskridus į Maskvą, 1939 m. rugsėjo mėn. 28 d., SSRS ir Vokietija pasirašė naują susitarimą, kuriuo Lietuva, mainais už Lenkijos teritorijos dalį, buvo perleista Stalinui. Dabar jau SSRS politikai pradėjo ruoštis pajungti Lietuvą. Jau kitą dieną po sutarties pasirašymo Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje buvo pareikštas noras aptarti šalių santykius. Spalio 9 d. ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas ir kariuomenės vadas Stasys Raštikis išvyko į Kauną pranešti vyriausybei apie derybų eigą. Pasirinkimas Lietuvos vyriausybei buvo toks: 1) arba ji pasirašo Tarybų Sąjungos reikalaujamą savitarpio pagalbos sutartį, duodančią Tarybų Sąjungai teisę laikyti tam tikrose Lietuvos teritorijos vietovėse sutarto kiekio įgulas ir atgauna Vilnių su Vilniaus krašto teritorijos dalimi. 2) arba tos sutarties nepasirašo ir tada neatgauna Vilniaus, ir sueina į pražūtingą konliktą su Tarybų Sąjunga. Kokį pavidalą galėjo įgauti tas konfliktas parodė Suomijos patyrimas. Tuometinė Lietuvos vyriausybė pasirinko pirmąją išeitį. 1939 m. spalio 10 d. Maskvoje pasirašoma sutartis, kurią įamžino ir du rusų fotografai. Po, taip vadinamos, savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo, Tarybų Sąjungos karinės įgulos nedelsdamos įsikūrė Naujojoje Vilnioje, prie Jonavos – Gaižiūnuose, Prienuose ir Alytuje.

Žlugus Lenkijai Lietuva nebeteko galimybės balansuoti tarp didžiųjų regiono valstybių ir jos likimą nulėmė Ribentropo – Molotovo paktu pasiekti didžiųjų valstybių susitarimai dėl įtakos sferų. Lietuva su kitomis Baltijos valstybėmis atsidūrė Tarybų Sąjungos okupacinių siekių sferoje. 1939 m. spalio mėn. Tarybų Sąjunga grąžino Lietuvai tik mažiau nei pusę Vilniaus krašto okupuoto želigovskininkų 1920m. spalio mėn., kitą dalį priskirdama Baltarusijos SSR, tuo ''de facto'' aneksuodama nemenką dalį lietuvių etninių žemių su Gardino miestu ir kitomis lietuviškomis salomis. Dalies žemių grąžinimas Lietuvai buvo atliktas su ultimatyvaus reikalavimo tenkinimu dislokuoti Vilniaus krašte ir Lietuvos centre Raudonosios armijos karines bazes.

1940 m. Lietuvos teritoriją po provokacinių ir ultimatyvių veiksmų okupavo Tarybų Sąjungos kariniai daliniai. Okupacija įforminta marionetinio Liaudies seimo, išrinkto per imitacinius ir TSRS emisarų surežisuotus rinkimus, sprendimais prašyti Tarybų Sąjungos prijungti Lietuvos TSR kaip tarybinę respubliką.

Liaudies Seimas 1940 m. liepos 23 d. išrinko 11 narių konstitucinę komisiją ir pavedė jai parengti konstitucijos projektą. Parengtą konstitucijos projektą Liaudies Seimas priėmė rugpjūčio 25 d.

Išrinkti 78 „Liaudies“ seimo atstovai susirinko į Kauno Muzikinį teatrą ir dirbo Liepos 21-23 d. juridiškai įteisindami sovietinę santvarką (okupaciją).

Pirmą „Liaudies“ seimo posėdį atidarė einantis prezidento pareigas Justas Paleckis. Išrenkamas „Liaudies“ seimo prezidiumas: Liudas Adomauskas-pirmininkas, M. Gedvilas – pavaduotojas, J. Grigalavičius – antrasis pavaduotojas, P. Cvirka ir A. Vencova – sekretoriais. Šie penki prezidiumo nariai pasirašinėjo visas seimo deklaracijas.

Pirmoji „Liaudies seimo“ sesija išrinko 20 įgaliotinių, kuriems buvo patikėta misija – perduoti TSSR Aukščiausiajai Tarybai Deklaraciją dėl Lietuvos į stojimo į Tarybų Sąjungos sudėtį ir „parvežti Stalino Saulę“: Lietuvos prezidentas Justas Paleckis, vidaus reikalų ministras Mečys Gedvilas, buvęs kunigas, vyriausias kontrolierius Liudas Adomauskas,žemės ūkio ministras Matas Mickis, švietimo ministras Antanas Venclova, rašytojas Liudas Gira, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, profsąjungų pirmininkas Motiejus Šumauskas, kompartijos veikėjas Karolis Didžiulis-Grosmanas, rašytojas Petras Cvirka, poetė Salomėja Neris, K. Petrauskas, darbininkas Pranas Zibertas, S. Vaineikienė, Icikas Meskupas-Adomas, kareivis V. Ditkevičius, P. Petrauskas, J. Demskis, M. Kutraitė, B. Abdulskaitė.

1940 m. liepos 21 d. „Liaudies seimui“ nubalsavus už Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos, Lietuvos R. pasiuntiniai įteikė protesto notas daugumai vyriausybių, prie kurių jie buvo akredituoti. Pirmasis tokį protestą liepos 21 d. pareiškė K. Škirpa Reicho užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribentropui.

1940 m. liepos 30 d. Justo Paleckio vadovaujama įgaliotinių delegacija traukiniu išvažiavo į Maskvą, kur rugpjūčio 3 d. Sovietų Sąjungos Aukščiausios Tarybos posėdyje turėjo įteikti prašymą dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą. Sovietų Aukščiausioji taryba Lietuvos prašymą patenkino. Lietuva tampa Sovietų Sąjungos dalimi.

1940 m. spalio 9 d. studentų organizacijų pagrindu Kaune sukuriamas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) kaip vadovaujantis ar net koordinuojantis besikuriančio antisovietinio pogrindžio veiksmus centras, savotiška centrinė antisovietinio pogrindžio institucija.

1941 m. birželio 4 d. Sovietų Sąjungos NKVD komisaro pirmojo pavaduotojo Serovo buvo pasirašyta „Instrukcija dėl prieštarybinio elemento išvežimo tvarkos iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“. Sudarant sąrašus, daugiausia prisidėjo kaimų seniūnai ir komunistų partijos nariai. Lietuvoje tremtinių sąrašus patvirtindavo J. Paleckis ir A. Sniečkus.

1941 m. birželio 14 d. 3 val. ryto prasidėjo masiniai okupuotų Baltijos valstybių gyventojų trėmimai, į gyvulinius vagonus buvo susodinta 60 tūkst. estų, 34 tūkst. latvių ir 38 tūkst. lietuvių, visi jie buvo išgabenti į koncentracijos stovyklas Sibire. Tik labai maža dalis jų besugrįžo. Tokio politinio, ekonominio ir socialinio sukrėtimo Lietuva nebuvo patyrusi nuo kryžiaus žygių laikų. Nedelsiant buvo pradėtas rengti 1941 m. birželio sukilimas.

Nacių okupacinis režimas 1941–1944 m.

1941 m. birželio 22 d. Hitleris pradėjo karą su Tarybų Sąjunga. Tuo pat metu Lietuvoje LAF ir kitų patriotinių organizacijų narių pastangomis suorganizuotas sukilimas, suformuota Lietuvos vyriausybė, tačiau Vokietija jos nepripažino ir po 43 dienų veikimo išvaikė. 1941 – 1944 m. Lietuva buvo įtraukta į vokiečių Ostlando reichskomisariatą kaip Lietuvos generalinė sritis, valdoma civilinės administracijos.

Okupantai įsteigė teismus, prokuratūrą ir ypatinguosius teismus, kurie perėmė visas žydų ir vokiečių bylas: aukščiausias teismas visam Ostlandui – apeliacinė ir priežiūros institucija; vokiečių teismas – byloms, kurias gaudavo iš prokuroro arba policijos teismo.

1941 m. gruodžio 17 d. Vilniuje įkurta pogrindinė karinė organizacija - Lietuvos laisvės armija (LLA), kuri iškėlė uždavinį - Lietuvos nepriklausomybės atkovojimą savomis jėgomis.

1942 m. leista kurti lietuviškas savivaldos įstaigas, tačiau jos buvo griežtoje okupacinės valdžios kontrolėje.

1943 m. lapkričio 25 d. Kaune iš politinių veikėjų įsikūrė Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) – lietuvių organizacija, įkurta politinių partijų ir rezistencinių organizacijų atstovų steigiamajame susirinkime, kurios vadovu išrinktas Steponas Kairys.

1944 m. vasario 16 d. gen. Povilas Plechavičius kreipėsi į Lietuvos jaunimą ir per trumpą laiką suorganizavo legalią 20 tūkstančių savanorių karinę organizaciją Lietuvos Vietinę rinktinę. Ji antroje gegužės pusėje artėjant frontui, nepakluso pereiti Vokiečių armijos bei SS vadovybei ir spėjo išsislapstyti.

1944 m. liepos 1 d. LLA išleido įsakymą dislokuoti savo padalinius miškuose ir ruoštis partizaniniam karui už Lietuvos nepriklausomybę.

Lietuvoje dėl SS karininkų -SS štandartenfiurerio Karlo Jägerio ir SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno suorganizuotos vykdytos žydų naikinimo politikos žuvo ypač didelis nuošimtis žydų gyventojų, nes vokiečių puolimas buvo staigus ir žydai negalėjo ir nespėjo pasitraukti. Vilniuje ir Kaune buvo įkurti žydų getai. Daug žydų tautybės asmenų žuvo holokausto metu Paneriuose ir Kauno IX forte.

Lietuvoje Vokiečių okupacijos metais veikė ir SSRS diversinės grupės, kurių veikla buvo koordinuojama iš Maskvos.

Lietuvos TSR

1944 m. pabaigoje tarybinė kariuomenė grįžo į Lietuvą. Iš Lietuvos kariuomenės, LLA, Šaulių organizacijų narių, LAF ir VLIK aktyvistų bei represuotų ir į SSRS ištremtų asmenų giminių susiformavo platus pasipriešinimas Raudonajai armijai bei komunistinei valdžiai. 1944 rugsėjį susirinko Aukščiausiosios Tarybos sesija, tačiau dėl aktyvaus partizaninio judėjimo Aukščiausiosio Tarybos antidemokratiniai rinkimai įvyko tik 1947 m. vasario mėn., o rinkimai į vietines tarybas – 1948 m. sausio mėn. JAV skelbė, kad nepripažįsta Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą.

Lietuvos kontrolė buvo vykdoma per Lietuvos biurą, 1944 m. lapkričio 11 d. įsteigtą prie Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto. Tai buvo svarbiausias politinių sprendimų lygmuo Lietuvos sovietizacijos metu. Šią politiką vykdė respublikinės komunistų partijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, užėmęs šias pareigas nuo 1940 m. Pirmiesiems sekretoriams prižiūrėti buvo skiriami antrieji sekretoriai – rusai.

Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, nemažai lietuvių buvo ištremti į Sibirą ar nužudyti, kitiems pavyko pasitraukti į Vakarų šalis. Nuo 1940 iki 1953 m. Lietuva neteko apie trečdalio gyventojų, 1940–1941 m. ir 1944 – 1953 m. vykusių trėmimų metu į Sibirą ir kitas atokias Sovietų sąjungos vietas buvo ištremta mažiausiai 29 923 šeimų.
Stalino mirtis (1953) nutraukė tolesnius trėmimus, ir daliai ištremtųjų buvo leista grįžti tuoj pat. Tačiau jiems buvo uždrausta registruotis Lietuvos TSR. Tremtiniams buvo pareikšta, jog jų nepriima atgal tuometinė Maskvai lojali Lietuvos TSR vadovybė. Tačiau grįžusiems tremtiniams apsistoti gimtinėje neleista ir Latvijoje bei Estijoje. Taigi greičiausiai būta kažkokios bendros instrukcijos, kaip su jais elgtis. Lietuvoje gyvena nemažai latvių, kuriems po Stalino mirties ir vėliau nebuvo leista registruotis Latvijoje, todėl jie pasirinko Lietuvą. Pačioje Latvijoje yra pakankamai daug tokių lietuvių.

Daug grįžusių tremtinių buvo priversti slapstytis nuo milicijos arba kurtis kaimyninėje Latvijoje ar Kaliningrado srityje. Panašaus likimo susilaukė ir tremtiniai iš kitų Baltijos šalių.

Lietuvoje organizuotas ginkluotas pasipriešinimas okupacijai vyko iki 1953 m. Dalies mokslininkų nuomone, šios kovos sutrukdė okupanto užmačioms kolonizuoti šalį, vienintelėje Lietuvoje iš trijų naujai pavergtųjų Pabaltijo respublikų išliko aukštas lietuvių gyventojų nuošimtis.

Šiuo laikotarpiu uždrausti tautiškumo simboliai – tautinė vėliava bei Tautiška Giesmė ir kiti, už jų naudojimą žmonės buvo persekiojami.

Lietuvos ūkio atkūrimo pretekstu Maskvos valdžia skatino darbininkų ir kitų gyventojų migraciją į Lietuvą; taip buvo ketinama labiau integruoti Lietuvą į Sovietų Sąjungą ir plėtoti pramonę. Tuo pačiu metu Lietuvos darbingi gyventojai buvo viliojami darbams Rusijos gilumoje, žadant visokeriopas įsikūrimo naujoje vietoje lengvatas.

Net ir nuslopinus partizaninį pasipriešinimą sovietinė valdžia neužgniaužė judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę – veikė persekiojamos pogrindinės disidentinės grupės, leidusios pogrindinę spaudą, katalikišką literatūrą. Po tarptautinės konferencijos Suomijos sostinėje, kur buvo pripažintos po II pasaulinio karo nusistovėję sienos, Lietuvoje susikūrusi Helsinkio grupė per užsienio radiją paskelbė nepriklausomybės reikalavimą. 1972 m. po Romo Kalantos susideginimo kilo kelias dienas trukę neramumai Kaune.

1989 m., vykstant M. Gorbačiovo reformoms, Lietuvos TSR vadovybė, spaudžiama kilusio visuomeninio judėjimo, ėmė siekti vis didesnio savarankiškumo. 1989 m. lapkritį buvo priimtas pilietybės įstatymas. Šis įstatymas buvo labai liberalus, suteikęs teisę siekti pilietybės visiems nuolatiniams Lietuvos TSR gyventojams, nepriklausomai nuo jų kilmės. Lietuvos pilietybę pasirinko daugiau kaip 90% šalies gyventojų nelietuvių. (1991 m. gruodį, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šis įstatymas buvo sugriežtintas reikalaujant 10 metų gyvenimo šalyje prieš kreipiantis dėl pilietybės.)

Nepriklausomybės atkūrimas

1985 m., Sovietų Sąjungos vadovo M. Gorbačiovo pradėtos perestrojkos metu Lietuvoje sustiprėjo suvereniteto bei nepriklausomybės atkūrimo reikalavimai. 1987m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Laisvės Lyga, kurios vadovas Antanas Terleckas koordinavo disidentų, politinių kalinių ir tremtinių veiklą, Vilniuje, prie paminklo A.Mickevičiui surengė mitingą Ribentropo-Molotovo pakto pasmerkimui. Mitingą užsipuolė komunistinė „Tiesa“, o tai davė priešingą efektą. 1988 m. birželio 3 d. susiburia Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Sąjūdis siekė didesnio Lietuvos savarankiškumo, o nuo 1989 m. vasario 16 d. viešai siekė ir nepriklausomybės. 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrenkamas profesorius Vytautas Landsbergis. 1990 m. kovo 11 d. paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Sovietų Sąjunga priešinosi galimai Lietuvos nepriklausomybei ir konfrontacija su Lietuva apogėjų pasiekė 1991 m. sausio 13 d., kai sovietų kareiviai šturmavo televizijos bokštą. Netrukus Islandija pirmoji pripažino Lietuvą atkūrus nepriklausomybę.

Visame pasaulyje Lietuvos nepriklausomybė buvo pripažinta po 1991 m. rugpjūčio mėnesio pučo Maskvoje. Lietuvoje tuo metu įvyko Medininkų tragedija – 1991 m. liepos 31 d. naktį ginkluota OMON grupuotė vagonelyje išžudė Lietuvos pasieniečius – nušovė 7 muitinės, greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ ir kelių policijos pareigūnus. Tąnakt poste budėjęs muitinės pareigūnas Tomas Šernas per stebuklą išliko gyvas.

Prasidėję turto esančio Lietuvoje privatizacijos procesai bei Lietuvos pinigų sistemos įvedimas su talonais bei laikinais piniginiais vienetais, anaiptol nevyko slandžiai ir skaidriai – jie buvo palydėti ir didžiulės infliacijos. Paskutiniai Rusijos kareiviai 1993 m. rugpjūčio 31 d., Lietuvą paliko prieš pat Popiežiaus -Jono Pauliaus IIBražuolės diversija, Lietuvos bankų sistemos krizė ir griūtis bei kiti įvykiai. Savo indėlį į Lietuvos finasinių rodiklių blogėjimą įnešė ir ekonominė prekybos partnerio – kaimyninės Rusijos krizė kilusi 1997 m. Netrukus Lietuvos prezidentu buvo išrinktas Valdas Adamkus, pakeitęs šiame poste 1998 vasario 25 d. socialdemokratų lyderį Algirdą Brazauską, kuris prezidentavo nuo 1993 vasario 25 d. Vidinė destabilizacija paaštrėjo, netrukus po to, kai Lietuvos prezidentu 2003 m. sausio 5d. buvo išrinktas Rolandas Paksas, kuris 2004 balandžio 6 d. po pirmosios Europoje istorijoje apkaltos prezidentui atstatydintas Seime. Vėliau, dar vienai kadencijai išrinktas dabartinis prezidentas Valdas Adamkus. vizitą, tačiau netrukus prasidėjo stipri destabilizacija: pakaunės įvykiai, kur vos pavyko išvengti dalies pasitraukusių į mišką savanorių ginkluotų veiksmų,

Integracija į vakarietiškas karines bei ekonomines sąjungas

Nežiūrint to, šių laikų Lietuva integruojasi į vakarietiškas karines bei ekonomines sąjungas: 2001 m. gegužės 27-30 d. Vilniuje įvyko pirmoji buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje NATO parlamentinė asamblėja, o 2004 m. kovo 29 d. Lietuva tapo pilnateise NATO nare, bei po visuotinio referendumo dėl narystės – nuo 2004 m. gegužės 1 d. – Europos Sąjungos nare. Lietuvai Europarlamente jau atstovauja Lietuvoje išrinkti politikai, o 2006–2012 m. laikotarpiui suteikta 36 mlrd. eurų dydžio ES parama. Sparčiai gerėja ekonomika bei pragyvenimo lygis, BVP augimas yra vienas didžiausių Europoje.

Informacijos šaltiniai: http://lt.wikipedia.org , http://www3.lrs.lt ,

Lietuvos istorinės datos

Priešistorė

10 tūkst. m. pr. m. e. dabartinės Lietuvos teritorijoje įsikūrė pirmieji nuolatiniai gyventojai.
Apie 2500 m. pr. m. e. į senųjų europiečių teritorijas atėjo indoeuropiečiai.
Apie 2000 m. pr. m. e. susidarė baltai.

Apie VI – V a. pr. m. e. formavosi Vakarų baltų gentys – prūsai, jotvingiai, kuršiai.
98 m. romėnas Kornelijus Tacitas paminėjo Baltijos pajūrio gyventojus aisčius.
854 m. kuršių karas su švedais. Apuolės pilies apgultis.
1009 m. pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.

XIII amžius

1201 m. Dauguvos žiotyse vokiečiai įkūrė Rygos miestą.
1203 m. įsteigtas kalavijuočių (Livonijos) ordinas.
1219 m. Lietuvos kunigaikščiai pasirašė sutartį su Haličo ir Volynės kunigaikštyste.
1230 m. Kulmo žemėje įsikūrė Teutonų ordinas.
1236 m. Saulės mūšis.
1236–1263 m. Mindaugo valdymas.
1251 m. Mindaugo krikštas.
1252 m. įkurta Klaipėda.
1253 07 06 Mindaugo karūnavimas.
1260 m. Durbės mūšis – prie Durbės sutriuškintas kryžiuočių ordinas.
1260–1274 m. Herkaus Manto vadovautas prūsų sukilimas prieš kryžiuočių ordiną.
1263 m. Mindaugo nužudymas. Lietuva tapo Didžiąja kunigaikštyste (LDK).
1267 m. galutinai pavergti kuršiai.
1270 –1282 m. Traidenio valdymas.
1295–1316 m. Vytenio valdymas.
1298 m. Vytenio sąjunga su Rygos arkivyskupu.

XIV amžius

Lietuvos teritorijos kitimas skirtingais laikmečiais1316–1341 m. Gedimino valdymas.
1323 m. Vilnius pirmą kartą paminėtas kaip LDK sostinė.
1325 m. Gedimino sąjunga su Lenkijos karaliumi Vladislovu Lokietka.
1336 m. kunigaikštis Margiris ir jo kariai gynė Pilėnų tvirtovę.
1345–1382 m. Algirdo ir Kęstučio valdymas.
1348 m. Strėvos mūšis tarp Algirdo, Kęstučio ir kryžiuočių kariuomenių.
1362 m. Kauno sugriovimas.
1377-1392 Jogaila valdo Lietuvą kaip Lietuvos Didysis Kunigaikštis
1379 m. Jogailos ir Kęstučio paliaubos su ordinu.
1380 05 31 Dovydiškių sutartis.
1382 m. Dubysos sutartis, pagal kurią, Jogaila Ordinui užrašo Žemaičius
1382 m. Kęstučio nužudymas. Vytautas pradėjo žygius tėvonijai atgauti.
1385 m. Krėvos unija.
1386 02 15 Jogailos krikštas.
1386 03 04 Jogaila karūnuotas Lenkijos karaliumi.
1387 m. Lietuvos krikštas; pirmoji bajorų privilegija; įkurta Vilniaus vyskupystė, Vilniaus miestui suteikiamos Magdeburgo teisės.
1392 m. Astravos sutartis – Vytautas gauna teisę valdyti LDK ir tituluotis Lietuvos kunigaikščiu
1392–1430 m. Vytauto valdymas.
1398 m. Salyno sutaris – Vytautas atiduoda Žemaičius Ordiniui
1399 m. Vorsklos mūšis.

XV amžius

1401 m. Vilniaus – Radomo sutartis tarp Vytauto, Jogailos ir lenkų bajorų.
1401 m. Prieš Ordiną sukyla Žemaičiai
1404 m. Racionžo taika tarp Vytauto ir ordino.
1409-1411 m. LDK-Lenkijos karas su Ordinu.
1409 m. žemaičių sukilimas prieš ordiną ir galutinis išsivadavimas.
1410 07 15 Žalgirio mūšis.
1411 m. Torūnės taika
1413 m. žemaičių krikštas.
1413 m. Harodlės unija, pagal kurią LDK bajorams suteikiami herbai, LDK suskirstoma į vaivadijas.
1415 m. lietuviai laimėjo bylą prieš ordiną Konstancoje, Šveicarijoje.
1417–1421 m. įkurta Žemaičių vyskupystė.
1418 m. žemaičių valstiečių sukilimas.
1422 m. Melno taika. Karų su ordinu pabaiga.
1429 m. Lucko suvažiavimas – Vytauto ketinimas karūnuotis.
1430 10 27 mirė Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vytautas.
1430–1432 m. Švitrigailos valdymas.
1432–1440 m. Žygimanto Kęstutaičio valdymas.
1435 m. Pabaisko mūšis tarp Žygimanto ir Švitrigailos.
1440–1492 m. Kazimiero Jogailaičio valdymas.
1447 m. Kazimiero privilegija.
1468 m. Kazimiero teisynas.
1473 m. minima pirmoji Kauno mokykla.
1492–1506 m. Aleksandro valdymas.
1492 m. Aleksandro privilegijos bajorams.

XVI amžius

1506–1548 m. Žygimanto Senojo valdymas.
1507–1508 m. pirmasis karas su Maskva.
1512–1522 m. antrasis karas su Maskva.
1514 m. Oršos mūšis
1529 m. Pirmasis Lietuvos statutas.
1534–1537 m. trečiasis karas su Maskva.
1544 m. įsteigtas Karaliaučiaus universitetas.
1544–1572 m. Žygimanto Augusto valdymas.
1547 m. pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“.
1550 m. Barbora Radvilaitė karūnuota Lenkijos karaliene.
1557 m. Pasvalio sutartis tarp LDK ir ordino.
1557 m. LDK pradėta Valakų reforma.
1558-1583 m. Livonijos karas.
1566 m. Gardino sutartis, pagal kurią Livonija tapo Lietuvos provincija.
1566 m. Antrasis Lietuvos statutas.
1569 m. Liublino unija.
1570 m. įsteigta jėzuitų kolegija.
1572 m. Žygimanto Augusto mirtis. Gediminaičių dinastijos pabaiga.
1573–1574 m. Henriko Valua valdymas.
1576–1586 m. Stepono Batoro valdymas.
1579 m. Vilniaus universiteto (akademijos) įkūrimas.
1579 m. Stepono Batoro žygis ir pergalė prieš Maskvos caro kariuomenę.
1587 –1668 m. Vazų dinastija.
1587–1632 m. Zigmanto III Vazos valdymas.
1588 m. Trečiasis Lietuvos statutas.
1596 m. Lietuvos Brastoje paskelbta Vakarų ir Rytų bažnyčių unija.

XVII amžius

1605 m. Salaspilio (Kirchholmo) mūšis su švedais.
1629 m. Altmarko paliaubos tarp Lietuvos ir Švedijos.
1632 –1648 m. Vladislovo Vazos valdymas.
1648–1668 m. Jono Kazimiero Vazos valdymas.
1654–1655 m. Rusijos kariuomenė užėmė rytinę LDK dalį.
1655 m. Švedija užėmė vakarinę Lietuvos dalį.
1655 m. Kėdainių sutartis, pagal kurią nutraukta unija su Lenkija.
1669–1674 m. Mykolo Kaributo Vyšnioveckio valdymas.
1674–1696 m. Jono Sobieskio valdymas.
1697–1763 m. Saksų dinastijos valdymas.
1697 m. elekciniame seime priimtas Lietuvos ir Lenkijos teisių sulyginimo įstatymas. Lietuvoje įvesta privaloma lenkų kalba teismų ir kituose raštuose.

XVIII amžius

1700–1721 m. Šiaurės karas.
1700 m. vasaris karaliaus Augusto II saksų kariuomenė įsiveržė į Livoniją ir puolė Rygą, bet jos nepaėmė.
1700 m. rugsėjis Augustas II Rygos apgulą nutraukė.
1700 m. spalio pab. Valkininkų konfederacija.
1700 m. Valkininkų mūšis.
1706-1709 m. Satnislovo Leščinskio valdymas
1709-1733 Augusto II Sakso valdymas
1717 m. „Nebylusis Seimas“ ir jo nutarimai
1708–1711 m. maro epidemija Lietuvoje.
1721 m. Ništato taika– Šiaurės karo pabaiga
1726 m. Vilniuje įkurta pirmoji pijorių mokykla
1733-1734 m. Satnislovo Leščinskio valdymas
1734–1763 m. Augusto III–ojo Sakso valdymas.
1742 m. jėzuitai Vilniuje įkūrė kolegiją
1764–1795 m. Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymas.
1765-1775 m. Prūsijoje Kristijonas Donelaitis sukūrė poemą „Metai“.
1768 m. Radomo konfederacija.
1768-1772 m. Baro konfederacija
1772 m. Pirmasis Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimas.
1773 m. įsteigiama Edukacinė komisija.
1788–1792 m. Ketverių metų Seimas.
1791 05 03 pirmoji konstitucija.
1792 m. Targovicos konfederacija.
1793 m. Antrasis Lietuvos ir Lenkijos padalijimas.
1794-1795 m. Tado Kosciuškos vadovautas sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje.
1795 m. Trečiasis Lietuvos ir Lenkijos padalijimas.
1795-1796 m. Jekaterinos II valdymas
1796-1801 m. Pavlo I Romanovo valdymas

XIX amžius

1812 m. prancūzų imperatorius Napoleonas įžengė į Lietuvą.
1831 m. sukilimas prieš caro valdžią Lietuvoje ir Lenkijoje.
1832 m. Vilniaus universiteto uždarymas.
1843 m. Kaunas tampa įkurtos gubernijos centru.
1861 m. baudžiavos panaikinimas.
1863 m. sukilimas prieš caro valdžią Lietuvoje ir Lenkijoje.
1864 m. lietuviškos spaudos draudimo pradžia.
1883–1886 m. „Aušros“ leidimo metai.
1889–1905 m. „Varpo“ leidimo metai.
1893 m. Kražių skerdynės; žemaičių kova prieš caro valdžią.
1896–1904 m. laikraščio „Tėvynės Sargas“ leidimo metai.

XX amžius

1900 m. Peterburge inž. Macijauskas išspausdino lietuvišką žemėlapį.
1904 05 07 panaikintas lietuviškos spaudos draudimas.
1905 12 04–06 Didysis Vilniaus seimas.
1906 m. įkurta šv. Kazimiero draugija knygoms ir laikraščiams leisti.
1907 m. įkurtos Lietuvių mokslo draugija, Lietuvių Dailės draugija, Lietuvių švietimo draugijos: Kaune „Saulė“, Vilniuje „Rytas“, Marijampolėje „Žiburys“.
1914–1918 m. Pirmasis pasaulinis karas.
1916 m. lietuvių konferencijos Berne ir Lozanoje (Šveicarija).
1917 08 01 Vilniaus konferencija, joje išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba.
1917 12 11 Lietuvos Taryba priėmė pareiškimą dėl atsiskyrimo nuo Rusijos ir draugystės su Vokietija.
1918 02 16 Lietuvos Taryba priėmė aktą, kuriuo paskelbtas Lietuvos nepriklausomos valstybės su sostine Vilniumi atkūrimas.
1918 03 13 14 – Amerikos lietuvių seimas Niujorke.
1918 11 23 LR vyriausybė paskelbė įstatymą dėl Lietuvos kariuomenės kūrimo.
1918 12 16 paskelbtas V.Kapsuko manifestas dėl LTSR sukūrimo.
1918 m. 12 mėn. – 1919 m. 08 mėn. Lietuvos savanorių kovos su Raudonąja Armija.
1918 12 31 LR vyriausybė persikėlė į Kauną.
1919 01 01 Vilnių okupavo lenkų kareiviai.
1919 01 06 Vilnių okupavo Raudonoji Armija. V.Kapsukas paskelbė LTSR valdžią.
1919 02 20 sukurtos Lietuvos ir Baltarusijos TSR (Litbelas).
1919 04 19–1920 11 21 Lietuvos kariuomenės kovos su Lenkijos kariuomene.
1919 04 04 išrinktas pirmasis Lietuvos respublikos prezidentas A.Smetona.
1919 07 26–1919 12 15 Lietuvos savanorių kovos su bermontininkais.
1920 05 15 Steigiamasis Seimas pradėjo darbą Kauno muzikos teatro rūmuose.
1920 06 12 paskelbta LR laikinoji konstitucija.
1920 07 15 pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis.
1921 09 22 Lietuva priimta į Tautų Sąjungą.
1922 03 24 Lenkijos seimas patvirtino Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimą prie Lenkijos.
1922 03 29 priimtas Žemės reformos įstatymas.
1922 08 01 priimta LR Konstitucija.
1922 08 16 įvestas litas.
1922 10 10–11 rinkimai į LR pirmąjį seimą.
1922 12 21 išrinktas antrasis LR prezidentas A.Stulginskis.
1923 01 15 Klaipėdos sukilimas dėl prisijungimo prie Lietuvos.
1923 03 15 ambasadorių konferencija nustatė sieną tarp Lietuvos ir Lenkijos.
1923 05 12–13 rinkimai į antrąjį LR seimą.
1924 05 08 Klaipėdos kraštas pripažintas Lietuvai.
1926 m. rinkimai į trečiąjį LR seimą.
1926 06 07 trečiuoju LR prezidentu išrinktas K.Grinius.
1926 09 28 pasirašyta nepuolimo sutartis su TSRS.
1926 12 17 tautininkų perversmas. Prezidentu tapo A.Smetona.
1927 m. Lenkijos valdžios represijos Vilniaus krašte.
1928 05 15 priimta LR konstitucija, įteisinusi autoritarinį režimą.
1928 m. pasirašyta sutartis su Vokietija dėl sienų.
1930 m. Kaune įkurtas Vytauto Didžiojo universitetas.
1933 m. Kaune įkurta Muzikos konservatorija.
1933 07 15 S.Dariaus ir S.Girėno skrydis per Atlantą.
1934 02 24 suimti nacistinio pučo Klaipėdos krašte vadai, Vokietija pradėjo ekonominę blokadą Lietuvai.
1935 m. Kaune įkurtas Dailės institutas.
1935 m. Klaipėdoje įkurtas Pedagoginis institutas.
1937 m. įsteigtas Tautinis olimpinis komitetas, 1939 m. priimtas į tarptautinį olimpinį komitetą.
1938 m. lenkų okupantai Vilniaus krašte uždarė visas lietuviškas mokyklas ir organizacijas.
1938 03 17 Lenkijos ultimatumas Lietuvai.
1939 03 20 Vokietijos ultimatumas Lietuvai.
1939 03 23 Hitleris apsilankė aneksuotoje Klaipėdoje.
1939 08 23 pasirašytas Molotovo – Ribentropo paktas ir slapti protokolai.
1939 09 28 pasirašyta Vokietijos ir TSRS sienų ir draugystės sutartis, pagal kurią Lietuva atiteko TSRS.
1939 10 10 pasirašyta Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutartis.
1939 09 29 Lietuva atgavo Vilniaus kraštą.
1940 06 14 TSRS ultimatumas Lietuvai.
1940 06 15 tarybinė kariuomenė okupavo Lietuvą.
1940 06 17 pirmasis „Liaudies vyriausybės“ posėdis.
1940 06 19 uždraustos visos lietuviškos politinės partijos ir organizacijos.
1940 06 25 oficialiai įregistruota LKP.
1940 07 21 „Liaudies seimas“ Valstybės teatre paskelbė Lietuvą Tarybine Socialistine Respublika.
1940 08 03 Lietuva oficialiai įjungta į TSRS.
1940 08 25 priimta tarybinė stalininė konstitucija; įteisinta Lietuvos okupacija.
1941 06 14 –22 ištremti 30485 Lietuvos gyventojai.
1941 06 22 į Lietuvą įsiveržė hitlerininkai.
1941 06 22 sukilimas prieš tarybinius okupantus.
1941 06 23 paskelbtas Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas, sudaryta laikinoji vyriausybė, vadovaujama J.Ambrazevičiaus.
1941 08 05 Laikinosios vyriausybės darbą nutraukė vokiečių okupacinė valdžia.
1941–1944 m. naciai Lietuvoje sunaikino 45000 lietuvių ir apie 165000 žydų.
1943 11 25 įkurtas VLIK (Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo komitetas).
1944 07 13 sovietinė armija išvijo hitlerininkus iš Vilniaus.
1944 11 11 Maskvoje VKP(b) CK nutarimu sudarytas M.Suslovo vadovaujamas VKP(b) biuras Lietuvai. Antrosios okupacijos įtvirtinimas.
1944–1953 m. sunaikinta ir išvežta į Gulago stovyklas apie 517000 Lietuvos gyventojų.
1944–1957 m. ginkluotos rezistensijos laikotarpis, kurio metu žuvo 36000 žmonių.
1945 01 30 tarybinė armija išvijo hitlerininkus iš Lietuvos.
1947 12 14 pinigų reforma.
1950 m. baigta valstiečių kolektyvizacija.
1960 m. pastatyta Kauno HE.
1980 09 26 pradėjo veikti Mažeikių naftos perdirbimo gamykla.
1983 12 31 pradėjo veikti pirmasis Ignalinos AE blokas.
1988 06 03 įsteigtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS).
1988 08 23 mitinge Vingio parke viešai pasmerkta Lietuvos okupacija.
1988 10 22–24 pirmasis LPS suvažiavimas; grąžinta tautinė simbolika valstybei ir Vilniaus katedra bažnyčiai.
1989 08 23 Baltijos kelias – trijų Baltijos valstybių vienybės kovoje už laisvę demonstracija.
1989 07 19–23 LKP (Lietuvos Komunistų partijos) suvažiavimas, kuriame LKP paskelbė politinę nepriklausomybę nuo TSKP.
1990 02 24 demokratiški rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, kurioje absoliučią daugumą gavo LPS kandidatai.
1990 03 11 atkurta Lietuvos respublika.
1990 06 mėn. prasidėjo Maskvos ekonominė blokada Lietuvai.
1991 01 13 „Kruvinasis sekmadienis“ – sovietų okupantų ir jų kolaborantų mėginimas įvykdyti valstybinį perversmą; užimant LTV bokštą žuvo 13 žmonių.
1991 02 11 Islandija pripažino Lietuvą.
1991 09 17 LR priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO).
1992 10 25 referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.
1992 m. laisvi rinkimai į Seimą.
1993 02 25 inauguruotas ketvirtasis Lietuvos Respublikos ir pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentas A.Brazauskas.
1993 05 11 Lietuva tapo Europos Tarybos nare.
1993 06 25 Įvestas litas.
1993 08 31 Iš Lietuvos išvestas paskutinis Rusijos karinis dalinys.
1993 09 04–08 Lietuvą aplankė Romos popiežius Jonas Paulius II.
1994 01 04 Prezidentas Algirdas Brazauskas kreipėsi į NATO generalinį sekretorių ir paprašė Lietuvą priimti į NATO.
1994 05 09 LR pasirašė asocijuotą sutartį su Europos Sąjunga.
1996 10 20 Rinkimai į LR seimą. Juos laimėjo dešiniosios partijos.
1998 02 26 inauguruotas prezidentas V.Adamkus

XXI amžius

2003 02 26 inauguruotas LR prezidentas R.Paksas
2004 03 29 Lietuva tapo NATO nare
2004 04 06 prezidentas R.Paksas nušalintas po apkaltos proceso
2004 05 01 Lietuva tapo Europos Sąjungos nare
2004 07 12 antrai kadencijai inauguruotas LR prezidentas V.Adamkus