Mirtis, kuri yra apipinta nesibaigiančia mistika

laidotuves

laidotuves

Mirtis daugumai žmonių kelia neigiamas emocijas, tačiau kiekvienas turime suprasti, kad gyvenimas be mirties egzistuoti negali. Todėl labai įdomu ir naudinga sužinoti keletą faktų apie tai, kas yra neišvengiama, ir tai, ką supa tiek daug mistikos.

  1. Evereste yra daugiau nei 200 žuvusių žmonių kūnų. Palaikai yra taip gerai išsilaikę, kad jie yra naudojami kaip kelių nuorodos, kurios netgi yra gavusios savo pavadinimus.
  2. Kotardo sindromu sergantys žmonės tiki, kad jie yra mirę.
  3. Piteris Penas, iš Sero J. M. novelės, pavadintos tuo pačiu pavadinimu, teigė – „Mirti būtų baisiai didelis nuotykis“.
  4. Žemėje egzistuoja gyvūnų, kurie nemiršta – ar bent jau nemiršta nuo senatvės. Tarp tokių gyvūnų yra medūzos ir plokščiosios kirmėlės.
  5. Gyvūnai, tokie kaip delfinai ir drambliai, gedi savo mirusių gentainių ir atlieka tam tikrus sudėtingus apeiginius ritualus.
  6. Būsena, kuomet žmogus priartėja prie mirties, gali būti nulemta dopamino ir deguonies trūkumo.
  7. Kartais palaikų laidojimui yra pasirenkami aplinkai draugiški laidojimo metodai. Pavyzdžiui, vietoje balzamavimo proceso ir laidojimo tradiciniame karste, mirusio žmogaus palaikai gali būti laidojami mikroorganizmų skaidomuose karstuose, kurie laikui bėgant yra suskaidomi žemėje. Žinoma, tokiais atvejais kapų tvarkymas vis tiek būna neišvengiamas, jei norima visuomet matyti tvarkingą kapavietę.
  8. Viktorijos laikais po savo vyro mirties našlės turėdavo dėvėti tik juodos spalvos drabužius – ir tai turėjo būti daroma vienerius metus. Po to, kai mirties metinės baigdavosi, našlės visą savo likusį gyvenimą turėdavo dėvėti tik tamsių spalvų drabužius. Be to, laidotuvių dalyviams taip pat būdavo draudžiama daugybę mėnesių dalyvauti bet kokio pobūdžio socialiniuose susibūrimuose, o juokas buvo visiškas tabu.
  9. Sagada miestelio žmonės Filipinuose tikėjo, kad kuo mirusiojo karstas yra arčiau dangaus, tuo jis bus arčiau rojaus. Todėl mirusieji būdavo laidojami labai aukštai kalnuose ir sunkiai pasiekiamose vietose.
  10. Papua Naujojoje Gvinėjoje gyvenantys Dani genties žmonės manė, kad mylimo žmogaus mirtis reiškė, jog bet kuri moteris ir bet kuris vaikas, giminingas mirusiajam, turėdavo nusikirsti keletą savo pirštų. Tai būdavo daroma tam, kad būtų atbaidytos piktosios dvasios. Šiandien ši praktika yra uždrausta.
  11. Filipinuose taip pat yra populiari „Tinguian laidotuvių“ tradicija, kuomet žmonės mirusiuosius aprengia jų pačiais geriausiais drabužiais, pasodina juos į kėdę ir „duoda jiems parūkyti“. Tuomet mirusysis taip sėdėdamas „rūko“ keletą savaičių.
  12. Madagaskare vietiniai gyventojai turi tradiciją, kuri yra vadinama „Famadihana“. Šio ritualo metu žmonės kas 5-7 metus iškasa mirusio žmogaus palaikus tam, kad jais pasirūpintų. Jie iš naujo perriša mirusįjį, pakvepina jį, šoka su juo ir dalinasi istorijomis.
  13. Anuomet Papua Naujojoje Gvinėjoje melaneziečiai ir vari tautos žmonės Brazilijoje valgydavo mirusiuosius tam, kad išvarytų baimę ir nežinomybę, kuri būdavo apgaubusi mirtį. Yanomami žmonės iki šiol taiko tokią praktiką.
  14. Labai panaši praktika egzistuoja ir Mongolijoje. Mirusiojo žmogaus šeima atviroje vietoje paguldo palaikus, aplink kuriuos apdėlioja akmenis. Tuomet jie leidžia alkaniems šunims ir paukščiams sunaikinti palaikus, galiausiai paliekant tik akmenimis apibrėžtą formą – mirusiojo žmogaus sielos atspindį.
  15. Taivane labai svarbu, kad laidotuvėse dalyvautų kaip įmanoma daugiau žmonių. Tam, kad būtų pritrauktos didžiulės žmonių minios, kai kurios šeimos samdo striptizo šokėjas, organizuoja šokių pasirodymus ir rengia dideles puotas, paskatinant žmones dalyvauti. Tokiu būdu yra švenčiamas gyvenimas!

Related posts

Leave a Comment